Graikų mitai parodo, kad žmogus neturi pervertinti savo jėgų ir manyti, jog gali viską. Mitai moko laikytis saiko principo, gerbti dievus ir nepažeisti harmonijos.
Prometėjas peržengė ribas, kai pavogė iš dievų ugnį ir atidavė ją žmonėms. Už tai Dzeusas jį žiauriai nubaudė – prirakino prie uolos, kur erelis kasdien lesė jo kepenis. Prometėjas buvo nubaustas už nepaklusnumą dievams, tačiau jo poelgis padėjo žmonėms.
Sizifas bandė apgauti mirtį ir dievus. Už tai jis buvo nubaustas amžinai ridenti akmenį į kalną, nuo kurio šis vis nusirisdavo. Jo mitas moko, kad negalima išvengti savo likimo apgaulėmis.
Orfėjas nusileido į požemio pasaulį, norėdamas susigrąžinti mylimąją Euridikę. Jam buvo leista ją išsivesti, tačiau jis negalėjo atsigręžti, kol nepasieks žemės paviršiaus. Orfėjas nepasitikėjo dievų pažadu ir atsigręžė, todėl prarado Euridikę.
Narcizas taip susižavėjo savo atvaizdu vandenyje, kad pamiršo viską aplinkui. Jis buvo nubaustas už puikybę ir perdėtą meilę sau. Šis mitas įspėja, kad negalima būti savanaudžiam ir pernelyg susitelkti į save.
Ikaras, nepaisydamas tėvo Dedalo perspėjimo, pakilo per arti saulės. Vaškas, laikęs jo sparnus, ištirpo, ir jis nukrito į jūrą. Jo istorija moko klausyti patarimų ir nepervertinti savo galimybių.
Šie mitai parodo, kad žmogus turi laikytis saiko principo, gerbti kitus ir suprasti savo galimybių ribas. Kai žmogus pasiduoda puikybei, nekantrumui ar savanaudiškumui, jo veiksmai gali turėti skaudžių pasekmių.
